Vẽprių ežeras – ežeras Ukmergės rajone. Prie šiaurės vakarinio ežero kranto glaudžiasi Veprių miestelis ir dvaras, įrengtos kelios visuomeninės maudyklos ir poilsiavietės. Pro ežerą prateka Geležės (dar vadinamas Rieše) upelis, kurio žemupys vadinamas biblinio Cedrono vardu. Sovietmečiu iškastu 700 m ilgio kanalu ežeras susisiekia su Bečių tvenkiniu. Ežero plotas 38,3 ha; didžiausias ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 0,97 km, plotis – iki 0,76 km; vidutinis gylis 1,9 m, didžiausias gylis – 3,2 m, aukštis virš jūros lygio – 66,4 m. Pro ežerą prateka nedidelė Geležės upė, įtekanti šiaurės vakaruose ir ištekanti šiaurės rytuose. Veprių ežeras yra patvenktinės kilmės, kartais dar vadinamas tvenkiniu. Nei pirmojo patvenkimo laikas nei mastas nėra žinomi, bet tikėtina kad tai galėjo įvykti dar viduramžiais, stiprinant Veprių pilies gynybos sistemą. Ežero pietrytinis krantas yra sudarytas iš apie 1 m. virš vandens lygio iškilusio dirbtinio pylimo, kurio viršumi praeina vieškelis. Per šį pylimą dar XVIII a. ežeras yra prasiveržęs ir išbėgęs į Šventosios upę. Veprių ežero vandens lygis XIX–XX a. ne vieną kartą dirbtinai keltas, paskutinį kartą 2000 metais. Dėl to ežero dugne, dešimčių metrų atstumu nuo kranto randama čia augusių medžių liekanų – kamienų, šakų ir kelmų. Nuolatinis laipsniškas ežero vandens lygio kėlimas sudarė palankias sąlygas susiformuoti įdomiems augalinės masės dariniams – „plaukiojančioms saloms“. Nuo ežero pakrančių dugno atplėšiami nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, karklais, juodalksniais, kitais drėgnų vietų augalais. Po pastarojo pakėlimo nuo pietvakarinės priekrantės dugno atplėštos kelios didžiulės „plaukiojančias salos“ dreifavo vyraujančių vėjų kryptimi ir apsistojo rytinėje ežero dalyje.